Su manimi būdavo linksma.
Aš buvau šmaikšti, kartais per daug ironiška, kai kuriems gal ir arogantiška. Nežinau, kaip jūs, bet aš dar nepradėjusi eiti į mokyklą supratau, kad galiu tapti bet kuo. Kai kuriems žmonėms aš buvau ta tyli mergaitė, kuri daug skaito. Tiems, kuriems pasisekė mane pažinti, aš buvau daug daugiau. Bet rašau čia ne tam, kad pasigirčiau.
Viena po kitos prabėgo vasaros ir net nepajutau, kaip praėjo vaikystė. Dabar jau nebegalėčiau tapti balerina ar olimpine gimnaste. Tačiau kryptingai siekiau savo tikslo ir štai aš čia. Vilniaus universitete studijuoju mediciną. Tik čia jau nebe aš.
Kažkas užvaldė mano vidų. Nejučia vasara pereina į rudenį; lygiai taip pat mane užklupdavo neramių minčių vėjai, naktimis stingdė šaltas liūdesys ir vis norėjosi jaukumo. Tačiau jaukumas nebeegzistavo. Norėjosi kažką suvalgyti ar išgerti, kas užpildytų mano vidų ir nuramintų audrą.

„Aš nesu didingas žmogus. Nesu sekmadienio rytas ar penktadienio saulėlydis. Aš antra nakties antradienį, kelių miesto kvartalų pritildyti šūviai, aš praviras langas vasarį. Kasnakt traška mano kaulai. Mano grakštumas baigiasi buku dunkstelėjimu ir aš atsiprašau už nejaukų savo tylėjimą. Kartais manau, kad man ne vieta tarp žmonių, kad aš priklausau visoms neįvykusioms keliamosioms dienoms. Šviesa ir tamsa susimaišė; po mano oda įsisiautėjo audra. Tu nematai žaibo, bet gali išgirsti aidus.“ – Anna Peters

Vėliau nustojau mokytis. Nors turėjau daugybę progų pasitaisyti, jomis nepasinaudojau. Išėjau iš universiteto ir prireikė dar kurio laiko, kol supratau, ko iš tiesų noriu.
Noriu pasveikti. Noriu duoti pasauliui tai, ką man leidžia galimybės, ar bent jau to dalį. Noriu vėl išmokti džiaugtis gyvenimu. Ir jeigu mano istorija padės kam nors, bent jau vienam žmogui, kuriam sunku susivokti savo vidiniame pasaulyje, tai rašau čia ne veltui.

7 288 thoughts on “Čia nebe aš